Savarankiškas gyvenimas reiškia, kad žmonės su negalia gauna visas būtinas priemones, leidžiančias jiems patiems pasirinkti, kontroliuoti savo gyvenimą bei priimti visus sprendimus dėl savo gyvenimo. Asmens autonomija ir apsisprendimas yra savarankiško gyvenimo pagrindas, įskaitant galimybes naudotis transportu, informacijos ir komunikacijos priemonėmis, gauti asmeninę pagalbą, turėti gyvenamąją vietą, kasdienę dienotvarkę, įpročius, tinkamą darbą, asmeninius santykius, drabužius, mitybą, rūpintis savo higiena, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, užsiimti religine ir kultūrine veikla bei turėti lytines ir reprodukcines teises. Visi šie aspektai yra susiję su asmens tapatybės ir asmenybės vystymusi: kur ir su kuo mes gyvename, ką valgome, ar mums patinka ilgai miegoti ryte arba vėlai gultis vakare, būti patalpoje ar lauke, užtiesti stalą staltiese ir užsidegti žvakių, laikyti naminį gyvūną ar klausytis muzikos. Tokie veiksmai ir sprendimai sudaro mūsų esmę. Savarankiškas gyvenimas yra neatsiejama asmens autonomijos ir laisvės dalis ir nebūtinai reiškia gyvenimą vienam. Jis taip pat neturėtų būti aiškinamas vien tik kaip gebėjimas savarankiškai užsiimti kasdiene veikla. Priešingai, tai turėtų būti laikoma pasirinkimo ir kontrolės laisve, atsižvelgiant į pagarbos žmogaus orumui ir asmeninei autonomijai principą. Savarankiškumas kaip asmeninės autonomijos forma reiškia, kad iš žmogaus su negalia nėra atimta galimybė rinktis ir kontroliuoti savo gyvenimo būdą ir kasdienę veiklą (Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas, 2017).